Gryna geležis lengvai nerūdija, tačiau įprastame pliene dažniausiai yra priemaišų, tokių kaip varis ir anglis. Šios priemaišos yra mažiau reaktyvios nei geležis ir sudaro pirminį elementą (ty įrenginį, kuris redokso būdu generuoja elektros srovę) su geležimi vandeniniame ore, atskirdamos oksidacijos ir redukcijos reakcijas ir veikiant plienui korozijai.
Rūdys, atsirandančios dėl plieno korozijos problemų, yra rūdys, turinčios laisvą, porėtą struktūrą, kurioje vienas iš daugelio mikroįtrūkimų sujungia poras. Tokiu būdu rūdys yra tarsi kempinė, kuri toliau sugeria drėgmę iš oro, toliau rūdija plieną, kol jis visiškai praeina.
Plienas, atsparus oro sąlygoms, skiriasi nuo įprasto plieno. Iš pradžių jis rūdys ant paviršiaus kaip paprastas plienas. Dėl didelio legiravimo laipsnio šis kūrimo procesas yra net greitesnis nei įprastas plienas. Tačiau dėl sudėtingesnės atmosferos poveikiui atsparaus plieno grotelių struktūros po laisvomis paviršiaus rūdimis išauga tankus, gilus juodas rūdžių sluoksnis. Šį rūdžių sluoksnį sudaro -FeOOH nanomedžiagos dalelės. Šiame procese nikelio atomai pakeičia kai kuriuos geležies atomus tankiame rūdžių sluoksnyje, todėl sluoksnis yra selektyvus skirtingiems katijonams ir slopina korozinį bei anijoninį prasiskverbimą.
Būtent dėl šio tankaus rūdžių sluoksnio atmosferos poveikiui atsparaus plieno paviršius rūdija, tačiau vidinis paviršius ir toliau nerūdys. Tiesą sakant, tai yra tol, kol galime atidžiai atskirti atmosferos poveikiui atsparaus plieno paviršių, o įprastos rūdys gali būti aiškiai matomos, nėra vienodos: atmosferos poveikiui atsparaus plieno rūdys yra plokščios ir tankios, pritvirtintos prie plieno paviršiaus, kad apsaugotų mūsų plieną, o rūdys yra margos, birios, porėtos, prisilietimas ištirps. Vietoj to, kad apsaugotų plieną, tokios rūdys pritraukia vandenį ir deguonį į plieno paviršių.
